Būtas laikas, kuomet pasaulis rodės kitas, veikė pagal kitas taisykles, o gal – taisyklių nebuvo visai. Tarsi kvapas buvo kitoks, žvilgsnis į pasaulį toks alkanas ir betarpiškai priimtinas. Kada tai baigėsi, nepastebimai nunyko, kodėl tai buvo taip neįvardijama, vaisku, idealizuota, tačiau kartu – paprasta, kodėl dienos buvo tokios ilgos, kodėl mano pirštai vis dar lipnūs ir liežuvis vis neatsiplauna po vaikystėje valgyto saldainio.

Pasivaikščiojimai vaikystės būsenoje ir kūryba, veikiama ilgesio dar kartą atrastiems žaislams, išmestiems, atmintyje išlikusiems baldams, žmonėms. Kūryba virtusi kelione po būtąjį laiką, prasidėjusi nuo smulkių praeities peržvalgų: senų, neišryškintų vaizdajuosčių, nuotraukų, staltiesių ar suskilusių nepilnų servizų.

Savo kūryboje noriu išieškoti tai, kas mane jaudina, ką prisimenu, bet nebeturiu – fiksuoti piešinyje, taip pasisavinti, „pasidaryti sau“, o vėliau, aprimus – pamiršti. Pastebėjusi savų temų pasikartojamumą ir persipynimą, tarsi neatsakytų klausimų tęsinius, supratau, jog dekonstruoju savo vaikystę: gaudau jos fragmentus norėdama juos užlaikyti, pamirštus apmąstyti iš naujo, o neturimus – sukurti. Siekiu nukelti į būtąjį laiką, per atsiminimus sukolektyvinti vaikystės patirtį gimusiesiems naujajame tūkstantyje. Lyg ir niekas nepasikeitė, bet staiga viskas buvo kitaip.

Gyvenimas kieme, visą dieną statomi lėlių namai iki niekad taip ir neįvyksiančio žaidimo, tykiai atimti žaislai, pirmos patirtos neteisybės, kreidelės ant asfalto, nenuilstantis takelis iki maisto prekių parduotuvės ir niekad nuo lipnumo neatsiplaunančios rankos.

Tai tarsi apie tai, kaip atrodė gyventi vaikystę 2000 – aisiais: cheminių spalvų guminukų, slime‘ų, futuristinių lėlių ir akimirksniu susikramtomų gumų su tatuiruotėmis sprogimas, tik šalia - tyki asmeninės vaikystės patirties linija. Būtas laikas, kuomet pasaulis rodės kitas, veikė pagal kitas taisykles, o gal – taisyklių nebuvo visai. Tarsi kvapas buvo kitoks, žvilgsnis į pasaulį toks alkanas ir betarpiškai priimtinas. Kada tai baigėsi, nepastebimai nunyko, kodėl tai buvo taip neįvardijama, vaisku, idealizuota, tačiau kartu – paprasta, kodėl dienos buvo tokios ilgos, kodėl mano pirštai vis dar lipnūs ir liežuvis vis neatsiplauna po vaikystėje valgyto saldainio.

Nuo 10 – ies norėjau pamatyti, kas užfiksuota vaizdajuostėse, tarsi mažos, tamsios, plokščios dėžutės savyje talpino neapimamus, man nesuvokiamus, bet dovanotus būties momentus. Ne prisiminimai, tačiau pirmą kartą išgyventi ir pamatyti šeimos patyrimai lyg uždrausti vaisiai prieš mano akis: proprosenelis grojantis armonika; 8 – erių metų mama deklamuojanti eilėraštį savo mamai.

Įtraukę vaizdai sukelė tarsi psichologinę transo būseną, kuriai būdingas atsipalaidavimas, dėmesio koncentracija ir pagerėjusi asmeninė atmintis. Dabarties kasdienybėje sąmonę nekontroliuojamai užtikdavo prisiminimai apie būtus žaislus, pirmąsias mintis, išgyvenimus, sugrįžo ir pirmojo prisiminimo prisiminimas. Empatija daiktams ir prieraiša tam – ko nebėra. Galbūt todėl, kad viskas būdavo labai trumpai, daug kas išmesta, ar visada reikėjo išssikraustyti...

VHS kasetės atvėrė jausmus, tai, ko nepajėgiau išsinešti iš ankstyvųjų savo dienų, visá manyje jau buvo – tik neišlukštenta. Ėmiau nagrinėti prisiminimų psichologiją, jausmus, kuriuos sunku įvardinti: nostalgija ar ilgesys – tai buvo tarsi džiaugsmas išmirkęs liūdesyje.

Didžiausią ramybę radau kūryboje, kuri veikė lyg terapija ar chroniškas patvirtinimas sau, jog tam tikri man svarbūs momentai įvyko, aš jų nepamiršiu, ir, svarbiausia, neprarasiu, kūriniuose sustabdysiu laiką, „užsišaldysiu“ juos sau – vėliau. Kūrybinio projekto procese visi vizualūs darbai kildavo neplanuotai: iš jausmo ar iš mano anksčiau apibūdinto motyvo „pasidaryti sau“. Ramybę suteikė ir tekstų rašymas, savianalizė, savęs bei savo kūrinių suvokimas. Tarsi tik vėliau įgyvendinusi mintyse turimus vizualus galėjau pradėti nagrinėti kodėl. Kodėl tai man buvo svarbu, ką apie tai jaučiu ir kaip tai matau platesniame kontekste: ar mano prisiminimai gali būti kolektyvinės atminties dalis. Tas neatskleistos minties pažinimas tapo nepaprastai įdomiu procesu man. Vistik be sausų psichologinių sąvokų man trūko kito žodžių, kito patirtų išgyvenimų, prisiminimų, tarsi kažko, kas „patvirtintų“ mano jausmus. Taip atradau poeto Fernando Pessoa kūrybą, jo „Nerimo knygą“, tik ne jausmai mane sužavėjo jo knygoje, o jų įvardijimas, gebėjimas tą neapsakomą apsakyti ir taip artimą atrasti.

„Aš buvau vaikas, o šiandien nebesu; tačiau kai tai prisimenu, garsas skamba lygiai taip pat kaip anuomet tikrovėje, amžinai išliekąs, ir kai pakyla iš ten, kur dedasi miegąs, pasigirsta tie patys lėtai spaudomi klavišai, ta pati ritminė monotonija. Kai apie tai pagalvoju ar tą pajaučiu, apima begalinis, skausmingas manasis liūdesys.

Ne savo vaikystės praradimą apraudu; aš raudu, kad viskas, taip pat ir (mano) vaikystė, prarandama. Ne konkretus manojo laiko, o abstraktus laiko bėgsmas skaudina fizines smegenis nuolatiniu savaiminiu, siaubingai beasmenių ir tolimų, skambinamų pianinu viršuje, kartojimusi. Visa paslaptis, kad niekas nepatvaru, nuolat daužo į šipulius tai, kas netampa muzika, ir virsta ilgesiu absurdiškose mano prisiminimo gelmėse.“ [1]

Ši ištrauka iš 266 skyriaus „Nerimo knygoje“ tarsi pradėjo mano ir knygos autoriaus pokalbį, svarstymus, vaikystės ilgesio pasidalinimus, kasdienybę, kurioje kartais gerai, kartais blogai. Ir vėl pajutau tą išsiilgtą jausmą, kuomet žodžiai knygos puslapiuose tave apkabina ar taikliai išgąsdina.

Apie sugrįžusį pirmąjį prisiminimą – tai buvo kalėdų dovana, kurią po egle radau būdama pusantrų metų amžiaus. Nieko daugiau neprisimenu, tik tą žaislą – plastikinį žaislinį pianiniuką, ir tą jausmą, tą tyrą mažo vaiko norą, susižavėjimą žaislu, kuomet net aikteli akimis ir, sąmoningai įkvėpęs, išleidi begarsę nuostabą. Savo plastikinio pianiniuko ilgai nepaleidau, net atkakliai reikalavau, jog jis būtų vežamas į visus „kitus“ kalėdų šventimus, ar tai būtų pas vieną, ar pas kitą močiutę. Pianiniukas turėjo keletą melodijų demo versijų, tik viena jų – man, kaip kelerių metų vaikui, turėjo kažką neapsakomo, tik jos vienintelės aš klausiausi be paliovos. Net ir po laiko, iki dabar, mintyse pagaudavau save svajojant apie Melodiją ir apie savo Plastikinį Pianiniuką, tik nei jo, nei melodijos atgaivinti dabarties prisilietimu negalėjau, tik prisiminimuose.

„WHY DOES IT SOUND FAMILIAR“ – 1/6 pristatoma animacija – tai suskilęs senas servizas šokantis pagal Pianiniuko demo Melodiją, atrastą kūrybinio proceso metu. Radusi, negalėjau sau patvirtinti, kad tai tikrai ta pati melodija, vistik jaučiau kažką tokio girdėto, tokio artimo, lydėjo tas per geras, išsyk pasitvirtinantis vidinis žinojimas kur melodijos natos nukryps kiekvieną kartą. Ir vėl turėjau savo prarastą melodiją. Mano ankstyvos vaikystės metu, ~ 2005 – 2010 m. žaislai, kaip skambantys telefonai, radijai, mini televizoriai, buvo patys populiariausi. Atsimenu, vaikai buvo pamišę dėl McDonald‘s žaisliukų: besikeičiančios kolekcijos, baimė, jog tavo trūkstama kolekcijos dalis jau bus išpirkta – tai buvo aktyvi to meto miesto vaiko gyvenimo dalis (matyt, prisidėjo ir tai, jog ketverius metus gyvenau keturių aukštų daugiabutyje ir iš savo kambario lango turėjau prašmatnų vaizdą į McDonald‘s ženklą). Prarasta/atrasta melodija – tai tarsi kolektyvaus prisiminimo fenomenas, tad su savo melodija atlikau savotišką tyrimą: leidau ją be jokio paaiškinimo, tik su prašymu, kad klausantysis man pasakytų, ką girdėjęs. Dauguma žmonių, kuriems buvo tekę patirti mano apibūdintus vaikystės periodus, tvirtino, jog garsas jiems asocijuojasi su nostalgija, vaikyste, būtu žaislu bei spalvotu plastiku.

Vistik svarbiausia tyrimo dalis buvo mano melodiją atpažinusi mama. Juk vaikystėje mes dažnai susikuriame savus scenarijus, nutikimus, esame linkę prisiminimuose saugoti istorijas, kuriomis tikime, tačiau nežinome ar tai, ką mename, iš tiesų įvyko. Šiuo atveju mano mama buvo vienintelis žmogus, galėjęs atpažinti mano plastikinio Pianiniuko demo Melodiją ir patvirtinti, jog mano esminis prisiminimas nėra klaidingas.

kodėl mano pirštai vis dar lipnūs ir liežuvis vis neatsiplauna po vaikystėje valgyto saldainio